Perrie linktelėjo taip atsakydama į mano klausimą. Aš nenorėjau tuo tikėti, todėl visai nesirūpindamas kas bus, netikėtai ją pabučiavau. Jaučiau jos nuostabą ir po minutėlės nutraukiau bučinį.

- Jei myli, atsakyk, ką dabar jautei? - paklausiau.

Mačiau, kad ji pasimetė.

- Aš nežinau... Negalvojau, kad tu mane pabučiuosi. Aš sutrikusi, Zayn. Ką jautei tu? - atsakė.

- Atleisk, Perrie, bet aš nejaučiau nieko. Tikrai nieko. - pasakiau atvirai.

Ji nuleido galvą ir jos veide pasirodė nuoširdi bei miela šypsena, kurią aš mėgau.

- Tu kažką įsimylėjai, Zayn. - pasakė vėl pažvelgdama į mano akis.

- Įsimylėjau? Juokauji? - nusijuokiau. - Pezz, juk tu mane pažįsti, aš žaidėjas.

- Tiesa, bet su manimi toks nebuvai.

Pažvelgiau į savo rankas.

- Nebuvau, nes tu mane pakeitei. - atsakiau.

- Galbūt, bet kad ir kas būtų ši mergina, tikiu, kad ji bus laiminga. - nuoširdžiai nusišypsojo.

Atsisėdau ant lovos, šalia Pezz.

- Taip manai? - paklausiau vis dar žiūrėdamas į savo rankas.

- Ar viskas taip rimta? - pažvelgė į mane.

- Ne, na, aš tiesiog nežinau... - pasimečiau. - Dia kitokia nei visos, bet kažkas yra... Na, aš nežinau! - prikandau lūpą.

Pirmą kartą jaučiausi tokiu idiotu. Negaliu pasakyti Dia'i tiesos apie Amy kol jos nerasiu. Negaliu jai pasakyti, kad myliu ją, nes aš to nežinau. Dieve, kodėl viskas turi būti taip sumauta?

- Tai jos vardas Dia? - Perrie ramiai paklausė.

- Ne, na, uh... - atsidusau. - Tai jos vardo trumpinys. Iš tiesų jos vardas Diana. - šyptelėjau prisiminęs kaip ji sureagavo, kai ligoninėje pasakiau jos pilną vardą.

- O, kaip ji atrodo?

Atsisukau į Perrie sutrikęs. Susiraukiau.

- Kas? Aš tiesiog bandau būti draugiška. - nusijuokė.

Nusijuokiau ir aš. Taip, su Pezz visada būdavo linksma. Atrodo net keista kodėl mes išsiskyrėme, tiesa? Na, viskas labai paprasta. Mums užteko to, kad dažnai ginčijomės ir tai užsibaigdavo tuo, kad aš miegodavau ant sofos, ir negaudavau iš Pezz kokią savaitę nei bučinio. Šaunu, tiesa? Taigi, po kiek laiko nusprendėme pabūti atskirai, tuomet supratome, kad kaip porai mums nepakeliui ir galime būti tik draugais. Tačiau Pezz sunkiai galėjo pamiršti tai, kas tarp mūsų įvyko, todėl ji išvyko į Los Andželą, o štai dabar grįžo su neaiškiais jausmais.

- Nepasiilgai tų akimirkų, kai būdavome kartu parke? - netikėtai paklausė Perrie.

Aš atsisukau į ją. Gerai, grįžusi iš Los Andželo ji tikrai pasikeitė. Pamenu kaip seniau ji mėgo dažnai keisti plaukų spalvą, o dabar štai, jos plaukai vėl natūraliai šviesūs. Jos mėlynos akys išryškintos su šiek tiek tušo ir tamsių šešėlių. Ir lūpos, kurias prieš minutėlę bučiavau... Perrie visada atrodė išskirtinai, tačiau turbūt to neužteko.

Perrie atsisuko į mane ir lengvai nusišypsojo.

- Pamenu, kad tada buvai būtent tokia ir dėl to man patikai. - paglosčiau jos šviesius plaukus.

- Tiesa. Tik yra vienas skirtumas. - pasakė.

- Koks? - paklausiau susidomėjęs.

- Tada buvau tavo mergina, o dabar tiesiog draugė. - atsakė.

Nusišypsojau pagaliau gavęs jos atsakymą. Dabar žinau, kad būsime tik draugais.

Apkabinau ją, o ji taip pat mane.

- O ką sakysime tavo mamai ir sesutėms? - paklausė vis dar mane apsikabinusi.

- Dar nežinau, kažką sugalvosiu. Nors žinai, mes nebe vaikai, jos supras. - pasakiau.

- Pasakysi joms apie Dia? - atsitraukė nuo manęs.

- Ne, dar ne. - papurčiau galvą.

- Kodėl? Kaip tada viską paaiškinsi?

- Pamatysi. - atsistojau ir ištiesiau jai ranką. - Eime?

Ji atsiduso ir atsistojo, paėmė mano ranką.

- Tikiuosi tu žinai ką darai. - pasakė.

- Viskas bus gerai, tik pasitikėk manimi. - apkabinau ją per pečius, bet tai buvo tiesiog draugiškai.

Abu išėjome iš Waliyha'os kambario ir nulipome laiptais žemyn. Safaa, Waliyha ir mama jau buvo paruošusios stalą.

- O, vaikai, judu jau čia. Perrie, pasiliksi? - paklausė mano mama nusišypsodama.

Aš pažvelgiau į kiek sutrikusią Pezz, tvirčiau ją apkabinau ir ji sukluso.

- Taip, mam, ji pasiliks. - atsakiau už Perrie.

Mama linktelėjo ir nuėjo į virtuvę. Prie mūsų pribėgo Safaa, o Waliyha stebėjo mus kiek įtartinai.

- Judu tokie mieli. - pasakė Safaa.

Nusijuokiau ir pavėliau jos tamsius plaukus.

Žinau kaip ji myli Perrie, bet manau, kad ji supras ir mane.

Po kelių minučių, visi jau sėdėjome prie stalo. Aišku, trūko tėčio ir Doniya'os, bet jie abu išvykę kuriam laikui dėl Doniya'os kažkokių slaptų reikalų.

Kai visi jau buvome maždaug pavalgę, aš pakilau iš vietos. Perrie neramiu žvilgsniu pažiūrėjo į mane, o aš jai šyptelėjau lyg parodydamas, kad viskas bus gerai.

- Norėčiau trupučio jūsų dėmesio. - pradėjau.

Tiek mama, tiek sesutės sukluso ir žiūrėjo į mane.

- Manau puikiai žinot kas nutiko tarp manęs ir Perrie. Žinoma, džiaugiuosi, kad ji pagaliau grįžo, bet mes turime jums pasakyti kai ką svarbaus. - ruošiausi tęsti, bet mane pertraukė.

- Ar Perrie laukiasi? - įsiterpė Safaa.

Pezz vos nepaspringo vandeniu, kurį ką tik gėrė. Aš nusijuokiau.

- Ne, Safaa, Perrie nesilaukia. - pasakiau.

- Gaila, norėčiau dukterėčios ar sūnėno, o tai gal bus jūsų vestuvės? - kalbėjo Safaa.

- Dieve, Safaa, ar tu kartais dar ne per jauna tokiems įvykiams? - nusijuokė Waliyha.

- Ne. - rimtai atsakė Safaa.

Visi dėl šito nusijuokėme.

- Gerai, eisiu iš karto prie reikalo. Perrie ir aš nusprendėme... - būtent tą akimirką ėmė skambėti mano mobilusis.

Atsidusau.

- Minutėlei atsiprašysiu. - tariau palikdamas merginas svetainėje ir išeidamas į koridorių.

Pažvelgiau į telefono ekraną. Jame švietė vardas...