Buvau šokiruota dėl Zayn žodžių. Maža baimė plėtėsi manyje.

- Tu juokauji, tiesa? - tariau atsistodama.

Jis papurtė galvą ir žiūrėjo į grindis.

- Atsiprašau, aš tiesiog tai pamiršau. - prasitarė.

- Kiek kartų? - žiūrėjau į jį.

Tyla.

- Zayn, po velnių, kalbėk su manimi! - užrėkiau.

Jis krūptelėjo.

- Paskutiniuosius du ar tris kartus. - ištarė.

Po galais! Šiuo metu vaiko man tikrai nereikia. Jei tikrai pastojau... Mėšlas, aš net neįsivaizduoju tokio dalyko!

- Išeik. - nusisukau nuo Zayn.

- Dia, prašau, nebūk tokia. - pajutau jo kūno šilumą arčiau savęs.

- Nesiartink prie manęs! - atsitraukiau nuo jo.

Jis žiūrėjo į mane sutrikęs ir išsigandęs.

- Jei tai tiesa, tuomet tas vaikas... - sekundei nutilau. - Negims.

Su tais mano žodžiais Zayn veidas persimainė, tapo neįskaitomas. Net nespėjau sureaguoti, kai jis greitai sugriebė mane už alkūnės. Tyliai suinkščiau.

- Net nedrįsk, girdi? Net nebandyk apie tai galvoti, Dia. Antraip visas tavo gyvenimas virs pragaru, supratai? - jo akys buvo tamsios ir jis atrodė grėsmingai.

Tačiau aš net neketinau jam paklusti.

- Kas jei aš to vaiko nenoriu? Man jo nereikia. - atkirtau, išsilaisvindama iš jo gniaužtų.

Mano nugara greitai susidūrė su siena ir Zayn atrėmė savo rankas į sieną taip, kad aš negalėčiau pabėgti.

- Jei tu nužudysi mūsų vaiką - aš paversiu tavo gyvenimą košmaru. - tai buvo paskutiniai jo ištarti žodžiai, kai jis paliko mane vieną.

Nuslydau siena, ant grindų ir apsikabinau kelius. Nebegaliu būti stipri... Ašaros ėmė riedėti mano skruostais, tyliai sukūkčiojau. Dieve šventas, aš bijau Zayn...

Po kelių minučių išėjau iš patalpos ir nuėjau į savo kambarį. Šiuo metu nenorėjau matyti nieko, o juolabiau Zayn. Žinau, aš net nepavalgiau, tačiau kam tai rūpi?

Priėjau prie spintos ir susiradau kitus rūbus. Greitai persirengiau ir susikroviau rankinę. Nulipau laiptais žemyn ir apsiaviau batus bei ant pečių užsimečiau juodą odinę striukę. Ruošiausi jau išeiti, kai mane sustabdė balsas...

- Kur nors išeini? - tai buvo Harry.

Atsisukau į jį.

- Taip, einu pasivaikščioti, įkvėpti gryno oro. - melavau.

Žadėjau eiti visai ne to.

- Tikrai? Na, o kaip tuomet tavo koja? - jis žvilgtelėjo į ją.

Keista, bet ištikrųjų apie tai visai pamiršau. Tačiau ir skausmo nebejaučiu.

- Viskas gerai. - dirbtinai šyptelėjau.

- Gal man eiti kartu? - pasisiūlė.

- Ne, nereikia. Aš greitai grįšiu. - vėl pamelavau.

Galbūt aš nebegrįšiu visai...

- Na, gerai. Sėkmės. - mirktelėjo.

Nusišypsojau jam ir išėjau pro duris. Patraukiau miesto ligoninės link...

Po gero pusvalandžio buvau vietoje. Dar po poros minučių atlikau kelis tyrimus ir dabar sėdėjau laukiamajame, laukiau rezultatų.

- Panele Clay, galite užeiti. - pasakė moteris ką tik išėjusi pro duris.

Linktelėjau ir užėjau į kabinetą, prisėdau ant kėdės. Keistas nerimo jausmas vėl apėmė mano kūną.

Gydytoja buvusi kitapus stalo, priešais mane, dar kartą pažvelgė į popierius ir pakėlė akis į mane.

- Net nežinau ką jums pasakyti. - atsiduso.

- O kažkas ne taip? - paklausiau kiek sutrikusi.

- Jei atvirai, aš turiu jums gerą ir blogą žinias. - pasakė.

Linktelėjau parodydama, kad tęstų...

Iš ligoninės išėjau šokiruota ir niekaip nesuvokiau už ką man šitai...

Vis dėlto grįžau namo, neturėčiau kur daugiau eiti. Lėtai uždariau duris ir nusiaviau batus, pakabinau striukę bei numečiau rankinę tiesiog ant grindų. Nuėjau į svetainę ir atsisėdau ant sofos, ašaros ėmė kristi žemyn mano veidu. O ir atrodo, aš namie viena...

Žiūrėjau į vieną tašką ir mąsčiau ar turėčiau kam nors viską papasakoti. Ar taip bus geriau?

Išgirdau kaip subraška grindys ir automatiškai pasukau galvą į šoną. Pasirodo namie aš nesu viena... Jis priėjo prie manęs ir atsisėdo ant kavos staliuko, kas jam jau tapo įprasta.

- Ar tu verki? - paklausė.

Taip, aš pykau ant jo už tai kaip jis elgėsi, kai pasakiau, kad nenoriu vaiko, tačiau dabar... Aš norėjau girdėti jo balsą, kvėpavimą, jausti jo šilumą, širdies dūžius, užuosti jo kvepalus ir matyti jo rudas akis ir tiesiog būti šalia jo...

Nieko nelaukusi aš greitai puoliau jam į glėbį. Ašaros pabiro dar labiau. Zayn taip pat mane apkabino, jis glostė mano nugarą.

- Mieloji, kas nutiko? - švelniai paklausė.

Lėtai atsitraukiau nuo jo ir prikandau lūpą. Bijojau jo reakcijos į tai, kai viską jam papasakosiu.

- Kur visi kiti? - norėjau įsitikinti, kad esame dviese.

- Išėjo, sakė aplankys vėliau. - šyptelėjo.

Linktelėjau.

- Aš atsiprašau už tai ką pirmai tau pasakiau. Aš tiesiog esu kvailys, per daug tave mylintis kvailys. - paglostė mano plaukus.

Vos vos šyptelėjau.

- Ar tu verkei dėl mano kaltės? - paklausė.

- Ne. Aš buvau ligoninėje, Zayn. - atsakiau atvirai.

- Kodėl? - jis paėmė mano rankas į savo delnus.

- Norėjau sužinoti kas man yra. - žvilgtelėjau į mūsų rankas.

- Ir ką tau pasakė? - jis pakėlė akis į mane.

- Aš laukiuosi, Zayn, ir... - nutęsiau nedrįsdama pakelti akių į jį.

Greitai pajutau karštą bučinį ant savo lūpų. Zayn šypsojosi žiūrėdamas į mane.

- Tu net neįsivaizduoji koks aš dabar laimingas, Dia. Aš myliu tave ir mylėsiu tą mažylį taip pat. - pakštelėjo man į lūpas.

Dabar suvokiau, kad nenoriu gadinti šitos minutės. Zayn laimingas šią akimirką.

- O ką tu ten sakei ir...? - nutęsė.

- Ir verkiau iš laimės. - greitai pasakiau.

Zayn nusišypsojo ir dar kartą mane pabučiavo.

- Myliu tave, Dia. - sušnabždėjo man į lūpas.

- Ir aš tave, Zayn. - atsakiau.

Tačiau aš jam melavau, kad verkiau iš laimės. Tai netiesa. Aš nuslėpiau svarbesnį dalyką... Aš sergu.