1.33

(Daina: One Direction - Wonderwall)

Zayn

Ryte nubudau dėl saulės, ryškiai šviečiančios man į veidą. Delnais pasitryniau akis ir vis dar kiek apsimiegojęs, prasimerkiau. Šiek tiek pasimečiau šalia savęs neberadęs Lexi. Todėl atsisėdau lovoje ir ėmiau ieškoti savo rūbų. Juos radęs, greitai apsirengiau, tačiau niekur neradau savo maikės. Atsidusau ir išėjau iš kambario, dabar jau ieškodamas blondinukės.

Vos įžengiau į virtuvę, pastebėjau liekną figūrą besisukiojančią joje. Taip, tai Lexi ir pasirodo ji dėvi mano maikę. Sunėriau rankas ties krūtine ir pasirėmiau į durų rėmą.

- Tau tinka. - sukrizenau.

Mano balsas privertė Lexi atsisukti. Jos veide šmėžtelėjo maža šypsenėlė. Pastebėjau kaip jos akys mane nužiūrėjo.

- Nemaniau, kad pabusi taip anksti, miegaliau. - erzino mane.

Mano veide pasirodė šypsena ir aš priėjau prie merginos.

- Nemaniau, kad dėvėsi mano rūbus. - sukikenau stebėdamas jos akis.

Ji prunkštelėjo ir nusisuko į stalą. Į rankas paėmė peilį ir ėmė pjaustyti daržoves.

Prikandau lūpą, kai nužvelgiau jos figūrą iš nugaros. Velnias, ji tokia seksuali! Priėjau dar arčiau ir uždėjau savo rankas ant Lexi liemens. Jaučiau kaip jos kūnas įsitempė ir ji liovėsi pjaustyti daržoves.

Viena ranka perkėliau jos šviesius plaukus į kairę pusę. Tuomet lūpomis švelniai priliečiau jos nuogą petį ir toliau keliavau jos kaklo įlinkiu. Jaučiau kiek sudrebant jos kūną ir tada ji paleido iš rankų peilį, kuris nukrito ant spintelės nieko nesužeisdamas. Lėlytė greitai atsisuko į mane ir akimirkai sugavo mano žvilgsnį, tuomet jos lūpos greitai prisiglaudė prie manųjų.

Iš karto pajaučiau pagreitėjant mūsų širdžių ritmus. Mano rankos nuslydo žemyn jos liemeniu ir apsistojo ties jos klubais. Kilstelėjau ją viršun ir jos kojos apsivijo mano liemenį, o rankos kaklą. Ji pagilino mūsų bučinį, kai atrėmiau ją į sieną, taip palengvindamas sau, jos išlaikymą ant savęs.

Viena ranka slydau jos šiltu kūnu po maike. Galėjau jausti kaip kilnojasi jos krūtinė jai tankiai kvėpuojant. Man patiko pirštais tyrinėti kiekvieną jos odos lopinėlį. Nenorėjau nutraukti šios intymios akimirkos, tačiau mums pritrūko oro. Stebėjau kiek pasimetusias jos mėlynas akis.

- Tai buvo neplanuota. - tyliai tarė ir švelniai nuraudo.

Sukikenau dėl tokio jos pasirodymo, kad ji visiškai nekalta.

Nuleidau ją ant žemės ir rankomis įsirėmiau į sieną. Ji kiek pakėlė akis į mane.

- Žinai, maniau, kad per tuos metus niekas nepasikeis... Maniau, kad tu lauksi manęs. - pasakiau.

Tiesa, šie žodžiai privertė mane nusižengti visoms mano taisyklėms. Juk aš ir vėl esu tas Zayn Malik, kuris bėgo nuo farų.

Pastebėjau kaip Lexi nusuko sutrikusį žvilgsnį kitur. Akivaizdu, dabar ji jautėsi kalta.

- Aš maniau, kad tavęs nebepaleis. - tyliai pratarė.

Patraukiau rankas nuo sienos ir leidau jai praeiti. Supratau... Iš tiesų, aš niekada nebebūsiu tas pats Zayn Malik...

Blondinukė praėjo pro mane ir išėjo iš virtuvės. Aš apsisukau ir nugara atsirėmiau į sieną. Ar tai viskas? Juk aš ją mylėjau. Kur dingo ta meilė?

Po kelių minučių Lexi grįžo į virtuvę vilkėdama jau savo rūbus, rankoje ji laikė mano maikę. Ji ištiesė ją man, kai aš pažvelgiau tiesiai į ją.

- Štai, grąžinu tai kas tavo. - tarė.

Paėmiau maikę iš jos rankų ir apsivilkau ją. Lexi grįžo prie stalo ir toliau ruošė maistą.

Jaučiausi keistai, tarsi būčiau čia nereikalingas. Atrodė taip lyg Lexi kažko man nesakytų.

- Klausyk, Lexi... - prabilau po tylos pirmasis.

Ji lėtai atsisuko į mane.

- Pamaniau, galbūt norėtum su vaikinais, merginomis ir manimi važiuoti savaitgalį į mano namelį prie jūros? - pasiūliau.

Ji trumpam pažvelgė į grindis lyg apmąstydama mano žodžius.

- Kam to reikia, Zayn? Turiu omenyje, Louis manęs nekenčia, pameni? O Perrie tikrai nebus patenkinta pamačiusi mane. Be to, nenoriu gadinti jums nuotaikų. - atsakė.

- Louis pasikeitė, o Perrie vis dar galvoja, kad esi mano pusseserė, manau. - trūktelėjau pečiais.

- Vis tiek, nemanau, kad tai gera mintis. - atsiduso.

- Kodėl? - paklausiau.

- Yra pora variantų. Aš viską sugadinsiu arba mudu ir vėl pasimylėsime, ko manau mums tikrai nebereikia. - tarė.

Nusijuokiau.

- Gerai, tuomet pasikviesk savo vaikiną. - pasiūliau.

Ji papurtė galvą.

- Ne pati geriausia mintis. Judu susimuštumėt, patikėk manimi, aš žinau tai. - pasakė ranka pasiremdama į stalą.

- Nejau tu rimtai? Kas toks tas tavo vaikinas, kad turėčiau su juo muštis? - paklausiau nusijuokadamas.

Lexi tik pavartė akis.

- Tiesiog aš žinau tai ir viskas. Bus geriau jei aš nevažiuosiu. - spyriojosi.

- O nagi, pripažink, kad tu bijai susidurti su Perrie arba Louis. O gal bijai manęs? - bandžiau kitaip ją prikalbinti.

- Nieko aš nebijau. - prunkštelėjo.

- Tuomet sutik, juk nieko neprarasi. - trūktelėjau pečiais.

Ji giliai įkvėpė ir iškvėpė.

- Gerai, tebūnie. Kada išvyksit?

- Aš užvažiuosiu tavęs penktadienį, šeštą vakare, gerai?

- O kaip Perrie?

- Ji važiuos su merginomis.

- Gerai, atvažiuok manęs šeštą.

Pergalingai nusišypsojau.