1.34

(Daina: Eminem ft. Rihanna - Love The Way You Lie)

Lexi

Tos kelios dienos prabėgo labai greitai. Iš tiesų, keista, kad sutikau su Zayn pasiūlymu. Tačiau bent jau gerai, kad Jake tuo metu bus išvykęs į LA darbo reikalais.

Ruošiausi vakarui, kai supypsėjo mano mobilusis. Atidariau naują žinutę.

"Hey, čia Zayn. Norėjau pasakyti, kad išvykstam anksčiau, tad užvažiuosiu tavęs ketvirtą, gerai?"

Greitai sumaigiau atsakymą atgal.

"Žinoma, aš nieko prieš, vis tiek nuobodžiauju."

Sulaukiau atsako.

"Nuobodu? Patikėk, prie jūros nuobodu nebebus."

Atrodė, kad tiesiog matau prieš akis Zayn ir kvailą šypsenėlę jo veide. Nusišypsojau ir toliau kroviausi daiktus. Zayn minėjo, kad ten būsime tik savaitgaliui, tačiau aš net nežinau ko man gali prireikti, taigi...

Po poros valandų buvau susiruošusi ir kaip tik pasigirdo durų skambutis. Nuėjau jų atidaryti. Zayn stovėjo viena ranka pasirėmęs į durų rėmą. Pakėlė akis į mane ir šyptelėjo.

- Hey, jau pasiruošusi? - tarė.

- Labas. Taip, tik reikia nusinešti lagaminą. - atsakiau.

Jis linktelėjo ir padėjo man nunešti lagaminą į jo automobilio bagažinę.

- Keista, kad apsiėjai tik su vienu lagaminu. - nusijuokė Zayn, kai leidomės į kelią.

- Cha cha cha, kaip juokinga. - nusivaipiau.

- Gerai gerai, žinau, kad tu ne tokia kaip visos. - išsigynė.

- Būtent. - pritariau.

Juodukas įjungė radiją ir aš ėmiau niūniuoti melodiją, nes ta daina man patiko. Iš tiesų, jaučiausi keistai, nes prisiminiau kaip prasidėjo mūsų pažintis...

Po poros valandų pasiekėme namelį prie jūros. Pripažinsiu, čia tikrai gražu. Tačiau vienas klausimas: kur visi kiti? Žadėjau paklausti Zayn, bet jis prabilo greičiau.

- Um... Manau, kiti turėtų atvažiuoti neužilgo. - pratarė.

Linktelėjau ir kartu su juo užėjau į namelį. Jis buvo gana erdvus. Zayn nunešė mano lagaminą į vieną iš kambarių, kol aš apžiūrinėjau namelį.

- Ką nori nuveikti? - paklausė juodukas.

Atsisukau į jį.

- Nežinau, ką siūlai? - žiūrėjau į jį.

Jis pasikasė pakaušį.

- Na, nežinau... Galime nueiti prie jūros? - pasiūlė, bet tai nuskambėjo kaip klausimas.

- Gerai. - linktelėjau.

Patraukėme laukan. Zayn net neužrakino namelio, nes sakė, kad vagys tikrai čia neužklysta. Mat bijo Zayn. Mes pradėjome eiti mažu takeliu.

- Žinai, noriu tau kai ką parodyti. - jis sustojo.

Pasisukau ir klausiamai žiūrėjau į jį.

- Tik užsimerk ir nesukčiauk. - nusijuokė.

Susiraukiau. Kas per staigmenos?

Vis dėlto užsimerkiau ir pajutau Zayn rankas ant savo pečių, man iš nugaros. Jis vedė mane tolyn kelias minutes, kol pagaliau sustojome. Girdėjau ošiant jūrą.

- Jau galiu atsimerkti? - paklausiau.

Nesulaukiau jokio atsakymo.

- Zayn? - sunerimau.

Vis tiek nieko. Todėl, atsimerkiau ir mano širdis ėmė plakti stipriau. Dieve, juk čia išraižyti mano ir Zayn inicialai: LB + ZM. Stovėjau kelias minutes tiesiog sustingusi. Kaip dieną aišku, kad tai Zayn darbas, bet kam? Ir kodėl jis parodė man tai būtent dabar?

Apsidairiau, bet Zayn nemačiau, tuomet apsisukau ir pamačiau jūrą. Taip pat ir Zayn, jis sėdėjo jūros pakrantėje. Atsidusau stebėdama jį.

Nusileidau nuo šlaito ir iš lėto nuėjau prie Zayn, atsisėdau šalia jo, žiūrėjau tolyn į jūrą. Zayn žvilgtelėjo į mane.

- Kada tai padarei? - paklausiau stebėdama jūros bangas.

- Nesvarbu, aš žinau, kad taip bent jau prisiminimai išliks. - atsakė.

Jaučiau kaip akyse susikaupė ašaros. Dieve, nuo kada tapau tokia emocionali?

- Žinai, Lexi, manau ši vieta bus didžiausias prisiminimas.

Akies krašteliu žvilgtelėjau į jį. Jis priminė man tą Zayn, kurį mačiau kai išsiskyrėme. Jis buvo tas vaikinas, kuris pirmasis pasakė mane mylintis. Tas, kuris parodė kas yra meilė. Dabar Zayn buvo toks, kurį aš pažinau...

- Man sakė, kad tu grįžai prie senų įpročių... - tyliai tariau.

Jis pasuko savo žvilgsnį į mane.

- Nevisai. Aš nebežinau ar kada nors būsiu toks koks buvau... - nutęsė.

- Kodėl? - paklausiau vis dar žiūrėdama į tolį.

- Tu mane pakeitei, Lexi. - sušnabždėjo.

Dabar ašaros jau riedėjo mano skruostais. Aš taip nebegaliu! Žinau, kad jį myliu! Bet po galais, aš nenoriu kankintis...

Greitai pakilau iš vietos ir su ranka nubraukiau ašaras. Vis tiek ašarodama, ėmiau eiti link šlaito, kai ranka ant mano riešo, mane sulaikė. Stipriai užsimerkiau, kai jis atsuko mane į save. Ašaros bėgo mano skruostais.

- Tu verki? - švelniai paklausė.

Atsimerkiau, sutikdama jo šokoladines akis. Jo šiltos rankos pakilo prie mano veido ir nuvalė ašaras.

- Atsiprašau... - sušnabždėjo.

Už ką? Tuomet pajutau jo šiltas lūpas ant manųjų. Mano širdis atrodė iššoks iš krūtinės. To negali būti... Aš negaliu leisti tai meilei vėl atgyti!

Atstūmiau Zayn ir šiurkščiai nubraukiau savo ašaras.

- Palik mane, Zayn! Aš nebenoriu verkti! Nenoriu kentėti! - šaukiau.

Pastebėjau kaip sublizgėjo jo akys. Jos prisipildė ašarų.

- Aš myliu tave, Lexi. - pratarė.

Ir vėl... Jis pirmasis tai pasakė. Net po metų, jis myli mane...

- Ne! Tu negali! Prašau... - aš verkiau ir apsisukusi ėmiau bėgti.

Girdėjau Zayn prašymą sustoti, bet aš negalėjau... Pribėgau namelį, bet čia vis dar nieko nebuvo. Įbėgau į vidų, vis braukiau ašaras, atsirėmiau į sieną ir kūkčiojau. Aš palūžau... Nebenoriu mylėti... Nenoriu kentėti...