1 dalis

- Harry, paskubėk arba pavėluosime į mano geriausios draugės gimtadienį. - nenustygo vietoje Michelle.

- Meile, esu tikras, kad mes spėsime visur. - šyptelėjau jai.

Tik tą akimirką nusisukau nuo kelio ir visas mano pasaulis sugriuvo...

- Harry, atsargiai! - išgirdau savo princesės riksmą.

Į mus trenkėsi kažkoks furgonas. Mano automobilis nuskrido nuo kelio ir kelis kartus apsivertė. Tuomet viską užliejo tamsa...

Pašokau išpiltas šalto prakaito. Tas pats košmaras kartojasi kiekvieną naktį. Vis dar jaučiau kaltę, kad mano mažytės nebėra šalia jau mėnesį laiko...

Bičiuliai kartoja, kad kaltas ne aš, o tas sumautas furgonas, pasimaišęs visai ne vietoje ir ne laiku. Tačiau niekas neprivers manęs manyti kitaip. Žinau, kad esu kaltas. Neturėjau nusisukti nuo kelio...

Išlipau iš lovos ir priėjau prie lango, atitraukiau užuolaidas. Mane kiek apakino ryški saulės šviesa. Keliskart sumirkčiojau akimis ir pažvelgiau pro langą.

Gatvėse, kai kurie žmonės skubėjo į darbus, o kiti tiesiog slampinėjo iš kampo į kampą. Vaikai žaidė žaidimų aikštelėse. Tipinis Londono gyvenimas.

Papurčiau galvą ir patraukiau į vonią. Atsukau čiaupą, vanduo ėmė tekėti į kriauklę. Pakišau rankas po juo ir kelis kartus perbraukiau veidą šlapiomis rankomis. Žvilgtelėjau į veidrodį priešais save. Atrodžiau pavargęs. Nenuostabu kodėl, juk kas naktį sapnuoju tą siaubingą košmarą.

Užsukau vandenį, nusisausinau veidą ir rankas į rankšluostį. Grįžau į kambarį ir atsidariau spintą. Ilgai negalvodamas išsitraukiau juodus džinsus ir marškinius. Pataruoju metu, juoda tapo mano mėgstamiausia spalva. Tikriausiai ir taip aišku kodėl.

Persirengiau ir išėjau iš kambario. Koridoriuje susitikau Niall.

- Sveikas, kaip miegojai? - pasiteiravo.

- O kaip manai? - atsakiau klausimu.

- Vėl tas košmaras? - susiraukė.

Linktelėjau. Galiu pripažinti, kad kai Michelle dingo iš mano gyvenimo, tapau beviltišku nuoboda ir niurzga. Netgi nebe pramogauju su draugais. Visada esu vienas ir labiau užsidaręs savyje.

- Klausyk, brolau, esu tikras, kad su laiku viskas pasimirš. - šyptelėjo blondinas.

- Vargu ar kada pamiršiu Michelle. - susiraukiau ir nuėjau tolyn.

Žinau, kad Niall nei kiti ant manęs nepyko už tokį mano elgesį. Jie puikiai mane suprato. Būtent dėl to jaučiausi tik dar blogiau, tarsi būčiau pats blogiausias draugas pasaulyje. Iš manęs jokios naudos.

Atėjęs į virtuvę, iš šaldytuvo išėmiau pieną ir padėjau jį ant virtuvinio stalo. Iš spintelės paėmiau dribsnių dėžutę ir dubenėlį. Galima sakyti, kad tai vis dar palaiko man gyvybę. Kava ir dribsniai, koks puikus derinys.

Atsidusau ir ėmiau valgyti. Po kelių minučių į virtuvę atėjo ir kiti mano draugai. Aplinka prisipildė įvairiausių pašnekesių. Būtent dėl to viskas čia atrodė gyva. Jei būčiau vienas šiame dideliame bute, nuolatos galvočiau tik apie Michelle ir tikriausiai išprotėčiau.

- Ei, apie ką mąstai, H? - Zayn, prisėsdamas šalia, kumštelėjo mane.

- Nieko. - papurčiau galvą.

- Galbūt būtų laikas, kur nors išeiti, nemanai? - įsiterpia Liam.

Nudelbiu akis į dubenį su likusiais dribsniais. Jaučiu kaip pamažu nebetenku apetito.

- Nenoriu niekur eiti. Viskas primena Ją. - sušnabždėjau.

Susirūpinęs į mane žvelgė ir Louis. Niekada dar nemačiau jo tokio rimto. Kol Michelle buvo gyva, jis pokštaudavo, o dabar atrodo net ir jis pasikeitė. Žinoma, kad pasikeitė, visi mes pasikeitėme. Michelle vaikinukams buvo, tarsi jaunesnioji sesuo. Tikiu, kad skaudu ir jiems, tačiau galbūt nuskambės savanaudiškai, bet manau, jie per greitai ją pamiršo.

Pakilau iš vietos ir nunešiau dubenėlį į kriauklę. Jaučiau jų žvilgsnius įsmeigtus į mane. Stengiausi dėl to nesikarščiuoti. Kam reikia bereikalingų ginčų? Niekam.

Atsisukau į juos ir atsidusau.

- Gerai, aš einu į miestą, laimingi? - žiūrėjau į juos.

- Tau reikia prasiblaškyti. Turi bendrauti su žmonėmis, taip bus lengviau eiti pirmyn. - tarė Liam.

Tik linktelėjau. Nepritariau vaikinukų skatinimui grūsti mane laukan, tačiau žinau, kad jie nori man tik gero.

Apsiaviau batus ir apsivilkau odinį švarką. Į kišenę įsikišau raktus ir mobilų, galiausiai išėjau pro duris.

Lipau laiptais, nes liftas man priminė Ją. Netgi tas butas priminė Ją, tačiau neturėčiau kur daugiau gyventi.

Įkvėpiau gaivaus, pavasariu dvelkiančio oro. Apsidairiau. Gatvėse gausu žmonių. Nusprendžiau aplankyti mėgstamiausią Jos užkandinę, kuri vėliau tapo ir mano mėgstamiausia. Tai vieta, kurioje susipažinome...