2 dalis

Įžengiau vidun, mane apsupo šiluma ir malonūs kvapai. Šioje užkandinėje visada buvo gera ir jauku.

Prisėdau prie staliuko, kur sėdėdavome su Michelle. Nusirengiau odinį švarką ir pasidėjau jį į vietą šalia savęs. Prisiminimai vėl užvaldė mano mintis...

Eidamas pro šalį, pamačiau Ją. Niekada nebuvau tas, kuris susižavi mergina vos tik ją pamatęs, tačiau Michelle buvo išimtis. Ji tiesiog mane pakerėjo.

Užėjau vidun, mane pasitiko maloni šiluma ir jauki atmosfera. Ore dvelkė dangiški kvapai.

Prisėdau prie gretimo staliuko. Negalėjau atitraukti akių nuo žaviosios asmenybės.

Priėjus padavėjai, pasakiau nusiųsti taurę vyno merginos staliukui. Mačiau kaip nepažįstamoji sureagavo, kai prie jos staliuko pasirodė padavėja su taure vyno. Mergina kiek sutrikusi apsižvalgė, suprantama, ji nežinojo kieno siųsta ta taurė.

Nuo savo staliuko, iš vazos, ištraukiau raudoną rožę. Nuo jos sklido malonus kvapas.

Pakilau iš savo vietos ir priėjau prie nepažįstamosios staliuko. Ji pakėlė akis į mane, o aš ištiesiau jai rožę.

- Kodėl tokia graži mergina, kaip ši rožė, sėdi čia viena? - paklausiau nusišypsodamas.

Ji šyptelėjo ir kiek paraudo.

- Tikriausiai nėra to, kas palaikytų man kompaniją. - atsakė paimdama rožę.

Tą akimirką mūsų pirštai susilietė ir aš pajutau kažkokį keistą jausmą. Tarsi ji būtų man skirtoji. Lyg susižavėjau ja vos tik pamatęs, išgirdęs jos balsą ir vos vos prisilietęs.

- Aš Harry. - prisistačiau ištiesdamas ranką.

- Michelle. - paspaudė mano ranką.

- Ei, ar jums viskas gerai? - mano mintis nutraukė merginos balsas.

Pažvelgiau į ją. Priešais mane stovėjo liekna, rudaplaukė padavėja. Nesu anksčiau jos čia matęs. Žvilgtelėjau į jos vardo kortelę, ten buvo parašyta "Nicole". Ji žiūrėjo į mane kiek sunerimusiu žvilgsniu.

- Taip, viskas gerai. - susivokiau atsakyti.

- Nenoriu jūsų išvaryti, bet mano šefas sakė, kad jei nieko neužsisakysite, turėsite išeiti. - tarė kuo švelniau.

Šyptelėjau pusę lūpų. Kaip greitai viskas keičiasi, net užkandinės taisyklės pasikeitė.

- Žinoma. Norėčiau puodelio balintos kavos. - žvilgtelėjau į ją.

Ši linktelėjo ir patraukė vykdyti užsakymo. Kelias akimirkas dar stebėjau ją. Pridavusi užsakymus, ji šnekučiavosi su kažkokia šviesiaplauke. Palaukit, juk tai Kayla, pažįstu ją, ji dirba čia jau seniai. Hm... Spėju, jos draugės.

Nusukau savo žvilgsnį į vietą priešais mane. Susiraukiau vėl prisiminęs Michelle. Ar gali būti, kad taip niekada ir nesugebėsiu sau atleisti? Juk kaltinu save dėl jos mirties. Ar galima taip elgtis? Mano atveju - taip.

Iš švarko vidinės kišenės išsitraukiau knygutę minkštu, rudos odos viršeliu. Prie jos buvo ir rašiklis. Nuo tos dienos, kai netekau savo princesės, ėmiau užsirašinėti savo jausmus ir apmąstymus. Tik šitai man padeda vis dar likti blaivaus proto. Kitaip jau seniai būčiau išprotėjęs, dėl nuolatinio mane graužiančio kaltės jausmo.

Atverčiau kygutę ir viename jos lape pasirodė Michelle ir mano nuotrauka. Visada turiu ją su savimi. Nei minutei negaliu nustoti galvoti apie tai, kad dabar ji galėtų būti gyva ir sėdėti priešais mane, jos mylimiausioje užkandinėje.

Kai ketinau versti kitą lapą ir užrašyti tai ką dabar jaučiu, ant knygutės užkrito šešėlis. Kiek susiraukęs pakėliau akis ir pamačiau padavėją, Nicole, berods toks jos vardas. Rankose ji laikė mano užsakytą kavos puodelį, tačiau jos akys žiūrėjo į nuotrauką mano knygutėje. Kai mergina pagaliau suprato, kad stebiu ją jau kelias minutes, padėjo mano užsakymą ant staliuko.

- Atleiskit, aš tiesiog užsižiūrėjau. - švelniai nuraudo.

Atsidusau. Negaliu nieko blogo jai sakyti. Visgi, pats esu kaltas, kad užsižiopsojau į tą nuotrauką.

- Nieko tokio. - šyptelėjau pusę lūpų.

Mergina taip pat nusišypsojo ir grįžo pas draugę. Vėl žvilgtelėjau jų pusėn. Tikriausiai Kayla stebisi manimi. Turiu omenyje, ji žino apie Michelle, žino kokia svarbi ji man buvo ir visada bus. Tačiau vienaip ar kitaip turėčiau judėti pirmyn, kas yra velniškai sunku. O štai Kayla yra viena iš tų, kurios mato kada žmonėms reikia paskatinimo. Šiuo atveju, taikiniu tapau aš.

Šis staliukas visada buvo aptarnaujamas Kayla, o dabar tai naujokės darbas. Keista, ar ne?

Užverčiau knygutę taip į ją nieko ir neužrašydmas. Baigęs gerti savo kavą, apsivilkau odinį švarką, įsikišau knygutę į vidinę kišenę ir nuėjau susimokėti.

- Kaip gyvuoji, H? - maloniai pasiteiravo Kayla, kol skaičiavo kiek man reikės susimokėti.

- Kaip visada. - vos šyptelėjau.

Šviesiaplaukės veide atsispindėjo susirūpinimas.

- Nežinau ką ir pasakyti. - atsiduso.

- Ta mergina, aptarnavusi mano staliuką, ji naujokė, tiesa? - pasidomėjau.

- Nicole? Taip, jai labai reikėjo darbo. - šyptelėjo.

Linktelėjau.

- Žinai, ji puikiai dirba. - nežinau kodėl, bet tiesiog pasakiau tai.

Kayla tik nusišypsojo. Galiausiai susimokėjęs už kavą ir atsisveikinęs su šviesiaplauke, patraukiau link išėjimo.