3 dalis

Išėjęs iš užkandinės, dar ilgai vaikštinėjau Londono gatvėmis. Galiausiai prisėdau parke ant suoliuko. Stebėjau aplinkui skraidančius balandžius. Veide pasirodė šypsena. Dar vienas prisiminimas...

- Harry, žiūrėk, tas balandis tuoj į mus atsitrenks! - lyg mažas vaikas, krykštavo Michelle.

- Meile, tai tik paukštis, abejoju ar jis nori į mus atsimušti. - nusijuokiau.

Netikėtai Michelle sucypė, kai vienas balandis nutūpė jai ant peties. Mane tai sujuokino.

- Dieve, Harry, gelbėk! - net pati negalėjo sulaikyti juoko.

- Žinai, būtų geriau jei tiesiog išmestum tuos duonos trupinius į orą, tuomet jis nuskris. - juokiausi.

Michelle paklausė mano patarimo, tad balandis nuskrido lesti trupinių. Apkabinau merginą iš nugaros ir prisiglaudžiau prie jos.

- Na, juk nebuvo taip ir baisu, mano bailiuke. - sukrizenau pakštelėdamas jai į skruostą.

- Ei, ką tu vadini baile? - apsisuko mano glėbyje.

- Tave, mažyte. - išsišiepiau.

- Man patinka, kai vadini mane šitaip. - sukikeno.

- Žinau. - mirktelėjau jai akimi.

Michelle tik žvelgė į mane savo nuostabiai kerinčiomis akimis ir man to užteko.

Grįžti į realybę dabar tikrai sunku. Visgi, čia nėra Jos.

Pakilau nuo suoliuko, žingsniavau tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjau iki čia. Tikriausiai turėčiau grįžti į namus, tačiau dar norisi šiek tiek pabūti vienam, su prisiminimais apie Michelle, nors lauke jau ir temsta. Laikas tikrai bėga greitai.

Atsidusau, kai vėl priėjau užkandinę. Na, kito kelio į namus, kaip tik pro čia, aš nežinau. Tačiau šįkart viskas buvo kiek kitaip nei įprastai.

Už akių užkliuvo nestabiliai stovinti mergina, prie kurios kabinėjosi kažkoks vaikinukas. Aiškiai mačiau, kad panelei tai nepatiko. Ji bandė jį nustumti, bet nesėkmingai. Kai vaikinas pastūmė merginą prie pastato sienos, nebegalėjau neįsikišti.

- Ei, palik ją ramybėje! - šūktelėjau artėdamas.

Neaiškus tipas apsidairė ir jo akys sustojo ties manimi. Jis net neketino palikti merginos ramybėje.

Turėjau kažko imtis. Taigi, vos priėjęs atplėšiau vaikinuką nuo panelės ir pastūmiau jį tolėliau. Neketinau pradėti muštynių.

- Atsargiai! - suriko mergina, kai ketinau eiti prie jos.

Vos tik apsisukau, gavau smūgį į žandikaulį. Mėšlas... Na, bent jau galėsiu sakyti, kad muštynes pradėjo jis.

Užsimojau ir tenkiau jam tiesiai į nosį. Vaikinas krito ant žemės ir susiėmė už nosies, iš kurios jau tekėjo kraujas. Galbūt trenkiau jam kiek per stipriai? Na, bet jis to nusipelnė.

Akimirką dar stebėjau vaikinuką, kol galiausiai jis sugebėjo atsikelti ir sprukti. Tipinis bailys.

Grįžau prie merginos ir vos spėjau ją sugauti, kai ji kiek apsvaigo. Įdėmiau pažvelgęs, supratau, kad tai Nicole. Po galais...

- Ei, ar tau viskas gerai? - švelniai suėmiau jos smakrą ir kilstelėjau galvą viršun.

- Viskas aplink mane sukasi. - sukikeno.

Susiraukiau. Juk prieš kelias valandas ji dar buvo visiškai blaiva. Būtent, kad prieš kelias valandas. Bet kas galėjo priversti ją šitaip pasigerti?

- Aš prisimenu jus. - prabilo ir vėl sukikeno.

Mėšlas, jos sakiniai netgi skamba nelogiškai. Ir ką man su ja daryti?

- Vadink mane Harry. - pasakiau jai ir apsidairiau.

Taksi taip vėlai ir tokiame užkampyje jau nevažinėja. Po šimts.

- Žinai, tu irgi sukiesi. - nusijuokė.

- Ei, tik neatsijunk, gerai? - tvirčiau ją suėmiau. - Kur tu gyveni?

- Tu nepažįstamasis, abejoju ar galiu tai sakyti. - sukrizeno.

Pavarčiau akis.

- Tai kur dar daugiau galėčiau tave nuvesti? - kilstelėjau antakį.

Ši patrūkčiojo pečiais. Susiraukiau, kai vėl pažvelgiau į ją. Galiausiai ji atsijungė ir sukrito mano glėbyje.

- Tik ne tai. - sumurmėjau.

Velnias, juk negaliu tiesiog palikti jos gatvėje. Ir ką man daryti?