Nuotraukoje pavaizduotas sandėliukas panašus, tik turėtų būti tuščias ir ne po laiptais.>

13 dalis

Kitą rytą nubudau apie devintą. Keista, bet atrodo, įpratau keltis šiuo metu.

Pasitryniau akis ir atsisėdau ant lovos krašto. Kiek pasėdėjęs, užsitempiau džinsus ir ant peties užsimečiau marškinėlius.

Išėjau iš kambario, ketinau eiti į vonią. Vos norėjau atidaryti duris, jos pačios prasivėrė ir aš susidūriau su Nicole, kuri priešais mane buvo tik su rankšluosčiu. Minutėlei lyg sustingau.

- Galiu ateiti ir vėliau. - pagaliau ištariau.

- Nebūtina, aš jau išeinu. - šyptelėjo, kiek nuraudusi.

Mums norint prasikeisti, abu kelis kartus žengėme į tą pačią pusę, tad negalėjome praeiti vienas pro kitą. Galiausiai aš pasitraukiau į šoną ir leidau jai praeiti. Uždariau vonios duris.

- Kas per velnias tai buvo, H? - sumurmėjau, žiūrėdamas į savo atspindį veidrodyje.

Velnias, juk man taip nebūna. Nuo kada sutrinku pamatęs merginą tik su rankšluosčiu? Juk daug kartų tokią mačiau Michelle. Staiga mano pasąmonė lyg pasityčiodama primena, kad taip, mačiau Mi, bet ne Nicole. Mėšlas.

Papurčiau galvą, kad nuvyčiau įkyrias mintis šalin. Tuomet nusiprausiau ir apsirengiau marškinėlius. Išėjau iš vonios ir nužingsniavau į virtuvę, kurioje Kayla ruošė pusryčius, o Nicole, jau su rūbais, jai padėjo.

- Labas rytas, H. - pasisveikino šviesiaplaukė.

- Labas rytas. - šyptelėjau. - Galbūt galiu būti naudingas ir aš? - pasidomėjau.

Netyčia pastebėjau Nicole stebint mane, todėl tai sukėlė šypseną mano veide. Tikriausiai ji taip pat galvoja apie tą susidūrimą prie vonios.

- Tiesą sakant, kažkas galėtų išnešti šiukšles. - prisiminė Kayla.

- Bus padaryta. - tariau ir išėmiau šiukšlių maišą iš šiukšliadėžės.

Išėjau į kiemą ir išmečiau maišą į konteinerį. Kai ruošiausi grįžti vidun, mano akį patraukė įtartinas automobilis kitoje pusėje kelio, atrodė kažkur matytas. Nepaisant to, grįžau į namą.

- Kayla, galbūt žinai kieno tas automobilis kitapus tavo namų? - vis dėlto paklausiau.

- Tikriausiai kaimynų. - trūktelėjo pečiais.

Linktelėjau, tačiau vis tiek nesilioviau galvojęs kur esu jį matęs. Visgi, mano mintis nutraukė šalia prisėdusi Nicole.

- Atrodai susimąstęs. - tarė.

- Toks ir esu. - atsakiau.

- Ir kas neduoda tau ramybės? - domėjosi.

- Manau, kad esu matęs tą automobilį, tik nepamenu kur. - susiraukiau.

Nicole pakilo iš vietos ir priėjo prie lango, pro užuolaidas pažvelgė į gatvę, tuomet atsisuko į mane.

- Ten nieko nėra.

- Kaip tai nėra? - staiga pakilau iš vietos ir atėjau prie merginos.

Ji buvo teisi, automobilis dingo. Mėšlas, tai gali reikšti tik tai, kad neklydau dėl savo įtarimų ir kažkam kažko reikėjo, ir tas asmuo matė mane.

- Ar kas negerai? - sunerimo Nicole.

- Galbūt pasirodysiu paranojikas, bet esu tikras, kad kažkas laukė būtent vieno iš mūsų, tik nežinau dėl ko. - paaiškinau.

- O jeigu tai Ryan? - kiek įsitempė.

- Nemanau, kad tai jis. - papurčiau galvą. - Eime pavalgyti ir turėsime eiti kažkur kitur.

Ji tik linktelėjo. Tikėjausi, kad Kayla mūsų pokalbio negirdėjo, bet suklydau.

- Ar judu nuo kažko slepiatės? - paklausė vos mums grįžus į virtuvę.

- Tikriausiai tai nevisai tinkamas apibūdinimas. Tiesiog abu turime bėdų. - paaiškinau.

- Tuomet paklausiu, ar galiu kažkaip jums padėti? - kilstelėjo antakį.

Atsidusau ir susimąsčiau.

- Galbūt ir gali. - staiga man kilo mintis. - Nesvarbu kas nutiks, neįleisk į namus nei vieno iš vaikinukų ar ko nors kito, gerai? O jei atsitiks kitaip, tiesiog sakyk, kad nei manęs, nei Nicole čia nėra. Tikiu, kad tu kažką sugalvosi. - žiūrėjau į Kayla.

- Gerai, aš tai padarysiu. Tačiau po to privalėsit man viską tiksliai papasakoti. - tarė.

- Žinoma. - linktelėjau.

- Pavalgykit ir lipkit į viršų, galit slėptis kur tik sugalvosit.

- Ačiū.

Kayla tik šyptelėjo.

- Nesuprantu, ką ketini daryti? - Nicole atrodė sutrikusi.

- Tiesiog pasitikėk manimi, gerai?

- Manau, kito pasirinkimo neturiu. - atsiduso.

Vos spėjome pavalgyti, į duris pasigirdo skambutis. Todėl mudu su Nicole nuskubėjome į antrą aukštą. Abu stovėjome prie sienos, mergina už manęs. Stengiausi girdėti kokius nors balsus.

- Panele, mums buvo pranešta, kad savo namuose slepiate nusikaltėlius. - tarė kažkoks vyriškis.

Susiraukiau. Nusikaltėliai? Kas per velnias?

- Tikriausiai suklydote, pareigūne, namuose esu tik aš. - ramiai tarė Kayla.

- Vis tiek turime patikrinti, panele.

- Turite kratos orderį?

Minutėlę vyravo tyla. Spėju, kad pareigūnas rodė orderį. Oi, koks mėšlas...

- Tuomet tikrinkite, nemanau, kad kažką rasite.

Girdėjau sunkius žingsnius link laiptų. Todėl apsidairiau ir sugriebiau Nicole ranką.

- Eikš čia. - sušnabždėjau ir įžengiau į labai ankštą kambariuką.

- Spėju, čia sandėliukas. - tyliai tarė mergina.

- Tuščias sandėliukas, bet vis tiek mažas. - šyptelėjau.

Pastebėjau raktą iš šios pusės, todėl greitai jį pasukau ir užrakinau duris. Pripažinsiu, buvo kiek keista būti taip susiglaudus su Nicole, tačiau čia tiek mažai vietos, kad kitaip ir negali būti.

Netrukus išgirdome balsus netoliese, todėl stengėmės būti labai tylūs. Mačiau kaip buvo pajudinama rankena.

- Kodėl užrakinta? - paklausė vyriškis.

- Žinote, tai labai mažas sandėliukas, vargu ar jame tilptų nors vienas žmogus. - atsakė paprastai.

- Tikriausiai jūs teisi. - žingsniavo toliau.

Lengviau atsikvėpiau. Šaunuolė, Kayla. Kiek atsipalaidavęs, pajutau gana greitą Nicole širdies plakimą. Spėju, ji vis dar kiek bijo.

- Ei, viskas gerai. - tyliai tariau.

- O jeigu mus vis tiek suras? - šnabždėjo.

- Tiesiog negalvok apie tai. - šyptelėjau.

- Negaliu, atrodo, tuoj pulsiu į paniką. - nerimavo.

Norėjau kažkaip ją nuraminti, nes jeigu jai kiltų panikos priepuolis, tai nebūtų labai gerai. Visgi, čia mažai vietos, tad tikrai pritrūktų oro. Ir staiga man kilo beprotiška mintis, net neįsivaizduoju kaip tai sugalvojau...

Žiūrėjau tiesiai merginai į akis, vis dar jaučiau stiprų jos širdies plakimą. Užkišau, ant akių užkritusią, plaukų sruogą jai už ausies. Kiek pasilenkiau arčiau jos veido.

- Ką tu darai? - sušnabždėjo.

- Pasitikėk manimi. - sukuždėjau.

Tuomet vos suliečiau mūsų lūpas ir dar kartą pažvelgiau jai į akis. Po šio trumpo kontakto, Nicole staiga ėmė pati mane bučiuoti. Net neįsivaizduoju kaip ir kodėl, bet atsakiau į jos bučinį. Tikriausiai instinktai lėmė tai, kas vystėsi toliau...

Mums vis dar besibučiuojant, mano rankos nuslydo ant jos liekno liemens ir aš šiek tiek kilstelėjau jos palaidinę, kad galėčiau pajusti švelnią jos odą. Merginos rankos apsivijo mano kaklą ir ji kiek pasistiebė, kad lengviau mane pasiektų, mat buvau už ją aukštesnis. Kažkokie nevaldomi jausmai užplūdo mus abu...

*****

Nusprendžiau įkelti dar vieną dalį, nes gana greitai ją parašiau ir ji ilgoka. Lauksiu jūsų nuomonių & votes. :)

Autorė