40 dalis

Palikdamas Nicole tvarkytis viduje, pats tik su džinsais ir rankoje nešdamasis marškinėlius, išėjau į kiemą. Draugas stovėjo netoliese ir išpūtė cigaretės dūmus.

- Maniau, kad nerūkai, - tariau, sulaukdamas jo dėmesio.

Vaikinas numetė nuorūką ant žemės ir sutrypė ją. Užlipo laiptukais į verandą ir nugara atsirėmė į medinę koloną, žvelgdamas į mane.

- Sunkūs laikai, - trūktelėjo pečiais.

Staiga prisiminiau, kad jis turėjo išeiti iš kalėjimo tik kitą mėnesį. Tai kaip jis čia?

- Nejau ir tu pabėgai? - paklausiau.

- Laikai mane kvailiu? Mane paleido anksčiau, - atsakė.

- Kodėl? - sutrikau.

- Pasirodo, farai buvo kalti dėl Malik nepriežiūros. Taigi, už tai, kad jis mane užpuolė, man buvo atlyginta laisve. Visgi vienintelis bandžiau sulaikyti bėglį, - paaiškino.

- Vis tiek nesuprantu. Nejau taip lengvai ėmė ir paleido? Žinau, kad tu visada gerai elgeisi kalėjime, bet kažkaip visa tai keista, - susiraukiau.

- Gerai... - atsiduso. - Aš faras.

Norėjau vėl analizuoti jo atsakymą, tačiau jo prisipažinimas mane kiek šokiravo.

- Ką?

- Nebuvau juo anksčiau jei apie tai pagalvojai. Tiesiog buvau išleistas su sąlyga, kad sugausiu Malik ir dirbsiu jiems, - tarė.

- Po galais... - susimąsčiau. - O tu žinai, kad Ewan buvo su Zayn?

- Numaniau apie tai. Tačiau tas tipelis buvo paleistas, būtent todėl Malik ir pabėgo. Žinai, sąjunga kerštui geresnė dviese, - apsidairė. - Jie buvo čia, tiesa?

- Žinoma, - linktelėjau. - Zayn siekia Nicole nuteikti prieš mane. Jis nori, kad likčiau vienas ir sužlugdytas.

- Ar jis ką nors jums padarė? - susiraukė.

Su šiais jo žodžiais prisiminiau kaip Nicole vakar manimi rūpinosi. Vis dar sunku patikėti, kad po to ką išvydo, ji liko su manimi. Kodėl?

- Tikriausiai daugiau žalos padariau aš... - žvelgiau į suoliukus, kur vyko muštynės.

- Ką turi omenyje? Judu susimušėt? Štai kodėl tavo lūpa prakirsta, nemanau jog tai padarė Nicole, - išanalizavo faktus.

- Nesusilaikiau, Leo. Blogiausia, kad Nicole tai matė. Nežinau kas tada mane apsėdo, bet taip pat nesuprantu kodėl Nicole pasiliko su manimi. Jos akyse turėčiau būti pabaisa, - atviravau.

- Tu jai rūpi. Štai kodėl ji niekada nesudvejos, kai reikės pasirinkti tave. Ji tau ištikima, - aiškino. - Tai ryšys, kurio patikėk manimi, nenori prarasti.

Tik linktelėjau. Galbūt Leo buvo teisus.

- Kad jau prakalbom apie Nicole, tai judu... Na, supranti? - kilstelėjo antakį.

Sukrizenau dėl tokio keisto Leo bailumo paklausti apie tai, kas vyksta tarp manęs ir tamsiaplaukės.

- Kol kas negaliu suprasti kas mus sieja, - tariau, žvilgtelėdamas vidun į namus. - Tik noriu ją apsaugoti.

Apsivilkau marškinėlius, mat papūtus vėjeliui, pasidarė kiek vėsu. Netrukus prie mūsų prisijungė ir mergina. Ji atsirėmė į durų staktą.

- Grįžkit vidun. Čia darosi šalta, be to, kaupiasi lietaus debesys, - pažiūrėjo į dangų.

Dangus iš tiesų buvo apsiniaukęs, tikriausiai šiandien nepavyks ištrūkti į gamtą. Rodos, siaus audra.

- Judu eikit, aš tuoj, tik pasiimsiu telefono pakroviklį iš automobilio, - įspėjau.

Išlindau iš po stogelio ir nužingsniavau link automobilio. Pravėriau dureles ir kiek pasilenkęs stvėriau krepšelį, kuriame laikiau keletą prietaisų, žinoma, pakroviklį taip pat. Uždariau dureles ir užrakinau automobilį kaip tik tuomet, kai ant manęs ėmė kristi dideli lietaus lašai.

Iš tiesų, man lietus patiko. Todėl pakėliau galvą į viršų, kol ant manęs ėmė kristi gausesnis lietus. Mėgau klausytis to garso, kai lietus pila lyg iš kibiro. Tačiau šįkart mano dėmesį patraukė kitas dalykas...

Girdėjau žingsnius per šlapią žemę visai netoliese, kažkur už savęs. Greitai apsisukau priešais, už keletos žingsnių, išvysdamas siluetą. Gausus lietus kiek trukdė įžiūrėti ryškesnius žmogaus bruožus. Visgi neprireikė daug laiko, kad suvokčiau jog tai Ewan. Mat Zayn buvo per smarkiai sumuštas, kad pajėgtų čia pasirodyti ir vėl.

- Ko dar tau reikia? - paklausiau.

Atsakymo nesulaukiau.

- Harry, kur užtrukai? Tik pažiūrėk kaip lyja! - išgirdau Nicole prie namo.

Nesupratau ar man tik pasirodė, ar Ewan iš tiesų išsišiepė, lyg būtų sulaukęs to, ko ir tikėjosi čia ateidamas. Mačiau kaip jis kažką išsitraukė iš už nugaros, rodos, prabėgo vos sekundė, kai supratau jog tai ginklas.

Maniau, kad jo taikinys Nicole, todėl norėjau ją įspėti, tačiau pasigirdo šūvis, man nespėjus nieko padaryti.

- Leo! - pasigirdo merginos klyksmas, prašantis pagalbos.

Akimirką žiūrėjau į Ewan ir tai kaip jis ima traukti atgal, kol pajaučiau kūną persmelkiantį skausmą ir suklupau ant jau purvu tapusios žemės, iš rankų išmesdamas laikytą krepšelį. Galiausiai ranka palietęs žaizdą ir išvydęs kraują, nugriuvau, žvelgiau tiesiai į dangų bei lietų, krentantį ant manęs.

Besivydamas šaulį, pro šalį nubėgo Leo, rankose su pistoletu. O prie manęs greitai atbėgo Nicole, ji padėjo mano galvą sau ant kelių ir drebančiomis rankomis skambino greitajai. Baigusi skambutį žvelgė tiesiai į mane. Supratau, kad ji verkia, tačiau lietus susiliejo su jos ašaromis.

- Ei, viskas bus gerai, - sunkiai tariau žodžius.

Nors norėjau būti optimistu, jaučiau kaip kūną po truputį apleidžia jėgos. Atrodė daug lengviau tiesiog užsimerkti nei išlikti sąmoningu.

- Negali manęs palikti, - neleido užmerkti akių, delnu lengvai patapšnodama man per veidą.

Žiojausi kalbėti, bet nesugebėjau ištarti nė žodelio, štai kodėl tik spustelėjau jos ranką, kuri įsikibusi laikėsi manosios. Tuomet pasidaviau staiga kūną užplūdusiam nuovargiui ir užmerkiau akis.

- Ne, Harry! Prašau, lik su manimi, aš myliu tave!

Tai buvo viskas, ką girdėjau prieš pasineriant į visišką tamsą...

Atsiprašau, kad dalis šitaip vėluoja. Tikiuosi, dar liko skaitytojų ir rasiu nuomonių.

-Nessa